Vienuolika punktų, kurie leidžia man daryti daug.
Jeigu gaučiau po eurą už klausimą – „kaip tu viską suspėji?“ – ir bent po 50 centų už papildomą klausimą – „ar tu kada nors miegi?“ – būčiau turtingas žmogus. Juolab, kad į pirmą klausimą galiu atsakyti greitai ir trumpai – „taip, miegu. Ir labai gerai“.
Veikiu tikrai daug dalykų. Bet tai sakau ne tam, kad pasigirčiau. Tai sakau tam, kad būtų aiškiau vienas svarbus šio paskaitų ciklo dalykas (kitas ciklo paskaitas rasite https://tapinas.substack.com/s/paskaitos). Labai nuoširdžiai sakau, kad nepaisant to, aš nemoku planuotis laiko.
Aš nemoku jo valdyti ir išleidžiu krūvą laiko belekam. Aš nesinaudoju beveik jokiais gyvenimą lengvinančiais appsais, kelias metodikas išbandžiau ir numečiau nepaisant to, kad suprantu, jog jos veikia, esu chroniškas vėluotojas ir patentuoto pasiteisinimo „įsivedinėjau į kalendorių lipdamas į mašiną, tai neišsisaugojo“ autorius.
Todėl šitos paskaitos yra ne „sėkmės mokytojas dabar parodys, kaip reikia gyventi“, o daug labiau „nelabai mokantis, bet norintis išmokti dalijasi savo mintimis ir pasiūlymais, kaip visiems mums gyventi geriau“. Ir aš labai tikiuosi, kad susisteminęs savo mintis ir informaciją į vieną vietą, aš padėsiu ne tik jums, bet ir pats sau, kadangi turėsiu daugiau motyvacijos parodyti, kaip tai veikia ir galbūt įgyti „gerųjų pripratimų“.
Šioje paskaitoje dėliosiu, kas vis dėlto mano gyvenime veikia ir leidžia daryti nemažai dalykų. Kitoje paskaitoje aptarsiu, kas neveikia ir ko turėčiau atsikratyti arba ko jau atsikračiau ir rekomenduoju kitiems. Trečia dalis bus skirta laiko valdymo technikoms, ketvirta – įvairių appsų apžvalgai (vėliau grįšiu prie šitos temos, kai pats būsiu kurį laiką juos išbandęs ir įvertinęs), o penktoji – atsakymams į per keturias temas surinktiems jūsų klausimams.
Taigi – kas mano gyvenime veikia? Po kiekvieno punkto bus klausimas jums – jei norite, kai kuriais savo atsakymais galite pasidalinti komentaruose.
1. Nestresuoju
Šitas dalykas – vienas svarbiausių. Aš nestresuoju dėl jokių dalykų. Net ir artimi žmonės kartais būna nustebę – „na, čia jau toks sukrėtimas, tu dabar slepi tai savyje, bet kažkada sprogsi“. Nesprogstu. Aš mąstau taip, kad viskas išsivaikščiotų, jeigu kažkoks stresinis dalykas lenda į smegenis, man pavyksta jį išstumti ėmus galvoti apie kažką visiškai nesusijusio.
Galų gale mano darbas nėra stresuotas. Aš galvoju, kad jeigu mes nesame ugniagesiai, gydytojai ar mokytojai, stresą dėl savo darbo susikuriam patys savo galvose. „Ak, man tiesioginis eteris kelia tokį stresą“ – skaitau vienos jaunos TV žvaigždutės interviu. Tai:
- Jeigu tu jau taip bijai tiesioginio eterio, tai gal tiesiog nedirbk tokio darbo arba pasiprašyk profesionalo, kad tave pamokytų. Čia nei įgimtas talentas, nei raketų mokslas. Daug žmonių labai stresuoja kalbėti prieš auditoriją užuot nuėję pas viešojo kalbėjimo mokytoją ir išmokę tai daryti be streso.
- Koks čia stresas, vaikeli? Kas tau gali nutikti? Tekstą pamirši, sufleris sustos, šviesos išsijungs? Na ir kas? Tu tik rusiškai nesikeik ir viskas bus gerai. Stresas būna kai žmonių gyvybės tavo rankose, o čia – na, praneši didžiajai daliai žmonių nesvarbią naujieną užsikirsdama, nepraneši iš viso, baisus dalykas.
Klausimas: Jeigu jūs patiriate darbe stresą ir nesate mano minėtų profesijų atstovas (be abejo, jų yra ir daugiau, bet kalbu plačiąja prasme) – pagalvokite, ką darote ne taip ir koks specialistas galėtų jums padėti.
2. Niekada neišsijungiu
Nesakau, kad tai gerai, bet man taip yra. Aš beveik niekada neišsijungiu. Aš galiu spręsti darbinius klausimus šeštadienį 11 valandą vakaro ir pradėti rašyti tekstus ketvirtadienį 6 ryto, jeigu žinau, kad diena bus įtempta ir pilna deadlainų. Aš skaitau, žiūriu, stebiu, deduosi į galvą, reaguoju. Atostogaudamas neišsijungiu, tik persiplanuoju veiklas, bet aš niekada ir nepavargstu tiek, kad liktų 2% baterijos ir reikėtų kreiptis į gydytojus dėl „perdegimo“.
Čia šiek tiek panašu į žongliravimą kamuoliukais. Nukreipk dėmesį akimirkai, išsijunk ir, žiūrėk, jau kaukši kamuoliukai per galvą. Geras pavyzdys – mano kūrybiniai darbai: pradėjau, susiplanavau, susidėliojau, išmokau naudotis nauju softu, atėjo karas, priverstinė pauzė, dabar vėl grįžau – tai kaip ožys į naujus vartus žiūriu. Viską pamiršau.
Klausimas: Išsijungimas jums privalumas, trūkumas ar būtinybė?
3. Neturiu lūkesčių, kad visi kiti turėtų dirbti taip, kaip aš
Šitas momentas svarbus, nes tada mažėja nusivylimo ir streso. Jeigu žmogui savaitgalis ar vakaras yra šventas laikas, tai reikia gerbti ir nemėginti perauklėti, nes iš to bus tik konfliktai, nepasitenkinimai ir laiko švaistymas mėginant išsiaiškinti kas čia vyksta.
Tačiau aš pasilieku teisę rašyti kolegoms, jeigu man šauna idėja, pasiūlymas ar papildymas ir ne kartą esu jiems akcentavęs, kad nebūtina į tai reaguoti. Aš rašau, kad šito momento nepamirštų nei jie, nei aš, o sureaguoti kiekvienas gali pagal savo grafiką.
Klausimas: Ar esate susidūrę su situacija, kai kolegos ar vadovai mėgina „perauklėti“ jus dirbti pagal jų nustatytą ritmą?
4. Masyviai multitaskinu
Multitaskingas yra daugelio mokslinių darbų tema ir kitoje paskaitoje aptarsime, kiek gali kristi produktyvumas, jeigu tu žongliruoji tarp darbų. Mano atveju, išgyventi nemultitaskinant yra tiesiog neįmanoma ir tai yra įgūdis disciplinuotai persijungti, kai ateina vienam darbui skirto laiko pabaiga ir prasideda kitas. Arba atvirkščiai – viską mesti ir sureaguoti į karštą naujieną socialiniuose tinkluose, kol nevėlu.
Pavyzdys – prezidentas Zelenskis savaitgalį paskelbė crowdfundingą jūriniams dronams. Nepaisant to, kad buvau išvykęs į konferenciją, o vėliau poilsinį savaitgalį Rygoje, aš tai pamačiau, greitai persijungiau, apmąsčiau, pasitariau ir sureagavom už surinktus pinigus nupirkdami vieną tokį droną per keturias valandas nuo Zelenskio kreipimosi. Rezultatas – Lietuvos vardas vėl nuskambėjo per ukrainiečių, lenkų, ispanų, prancūzų žiniasklaidos priemones.
Klausimas: Ar persijungimas tarp darbų jums kelia stresą? Ar esate „dirbk ir baiki“ tipo žmogus?
5. Nesu perfekcionistas
Perfekcionizmas man ne komplimentas, o bėda. „Septynis kartus pamatuok, o aštuntą – kirpk“ yra blogiausia mūsų liaudies patarlė, progreso ir pasitikėjimo savimi stabdis.
Kiekvieną situaciją reikia įvertinti pagal įdėtų pastangų ir laukiamo rezultato santykį. Jeigu aš kreipiuosi į Lietuvos ir pasaulio žmones kviesdamas „susimesti Bayraktarui“ ir žinau, kad yra tik viena proga sukelti bangą, aš paskirsiu pakankamai laiko suformuluoti žinutę, rasti būdų įtikinti, sudėlioti tolesnę kampanijos eigą, bet tikrai neagonizuosiu ir nesirausiu plaukų galvodamas „ar dabar jau tikrai viskas tobula, o gal galima dar geriau“. Ir atvirkščiai – jeigu tai yra rutininis darbas, pasistengsiu maksimaliai automatizuoti ir pagreitinti jo atlikimo laiką, ypač jeigu žinau, kad rezultatas įdėjus X, Y ar Z pastangų bus faktiškai toks pat.
Klausimas: Ar laikote save perfekcionistu? Jums tai komplimentas ar kritika?
6. Kiekvienas laiko blokas yra vertingas
Nėra nevertingų laiko blokų. Net ir penkiolikos minučių tarpą galima išnaudoti efektyviai. Pervažiuoji iš susitikimų ir užtruksi 10 minučių? Atsispirk pagundai įsijungti „Pūką“, o geriau įrašyk ir išsiųsk keturis audio pranešimus – atsakymus į gautas žinutes Messengeryje. Turi 40 minučių tarp buities darbų? Susigalvok, kur ir ką gali nuveikti.
Didžiąją savo pirmojo romano dalį aš parašiau ledo arenos kavinėje, kur du kartus per savaitę atveždavau sūnų į ledo ritulio treniruotes ir turėdavau pusantros valandos. Buvo galima trintis ir skaityti portalus, o buvo galima iš karto sėsti į įprastą vietą kavinėje, užsisakyti įprastą spurgą ir puodelį arbatos, užsidėti ausines su kūrybai skirta muzika ir rašyti.
Šitą tekstą aš pradėjau rašyti nuvežęs automobilį pakeisti padangų, sužinojęs, kiek tai užtruks ir atsisėdęs „Vero Cafe“. Toliau turėjau sustoti, atsiimti automobilį ir per tą pusvalandį, kol vairavau namo, galėjau pasiklausyti trečios Brandono Sandersono paskaitos apie tai, kaip rašyti fantastinę literatūrą.
Rytoj pradedu filmuoti „Auksinį protą“ – per dieną trys laidos, dvi pertraukos, aš jau susiplanavau, ką veiksiu per tą 40 minučių – pavalgysiu ir dėliosiu šeštadienio „Laikykitės ten“ planus.
Klausimas: Ar turite įpročių, kaip išnaudoti nedidelius laiko blokus, kurie neišvengiamai atsiranda? Kada ir kaip tai darote?
7. Telefono garsas visada išjungtas
Man tai vienas iš svarbiausių dalykų. Aš visada išsijungęs garsą. Visada. Aš nenoriu, kad random skambutis mane išmuštų iš vėžių, aš niekada nekeliu nepažįstamų numerių, o pažįstami numeriai jau žino, kad geriausiai man rašyti Messengeriu. Aš pasidarau pertrauką tarp darbų ir pasižiūriu, kas skambino. Jeigu nepažįstamas numeris nesugalvoja parašyti man SMS ir prisistatyti, matyt, ne taip labai jam ir reikėjo, jeigu yra pažįstami numeriai ir reikalas svarbus, tada pasiimu 10-15 minučių laiko bloką ir visiems atskambinu.
Pagalvokit, kiek laiko jums sutaupytų tokia reakcija: „Pasiskambinkim ir aš papasakosiu plačiau“ – nebūtinai, parašykit tiesiai šviesiai emailu ir tada nuspręsim, ką darom toliau. „Būtų gerai kada susitikti prie kavos puodelio ir aptarti“ – iš patirties išmokau atskirti, kada susitikimas tikrai reikalingas, o kada yra tiesiog noras papliurpti prie kavos puodelio. Dažniausiai tai būna noras papliurpti, o reikalą išdėstyti galima elektroniniu paštu ir tada nebelieka poreikio „gerai, supratau idėją, negaliu sakyti nei taip, nei ne, duokit man kelias dienas pagalvoti ir tada vėl susitikim“.
Bet, aišku, pavyksta ne visada. Neseniai pasidaviau mūsų pardavimų vadovui, kuris labai organizavo susitikimą su potencialiais vieno Laisvės TV projekto rėmėjais. „Bet gi viskas aptarta, išdiskutuota iki smulkmenų“ – sakau. „Na, jie vis tiek nori susitikti, pasikalbėti, labai reikia“. Na, OK, reikia tai reikia. Susitikom, pasikalbėjom apie orą ir aukštas materijas, apie tai, kaip kosminiai laivai skraidys po Dramos teatrą, kaip čia viską darysim, kaip esam tame pačiame puslapyje. Rėmėjais jie taip ir netapo.
Kartais tokie dalykai tampa ekstremumais ir aš tik džiaugiuosi, kad nesu to dalis. Vienas mano draugas, dirbantis retaile, skundėsi – „pas mus nieko nebeliko kito, tik mytai, mytai ir ant tų mytų mytai. Būna užtrunkam po tris valandas, aš grįžtu namo su ištinusia galva ir galvoju, ką aš čia darau“.
Klausimas: Kaip jūs elgiatės su savo telefonu? Ar mėgstate mytą po myto?
8. Dažni energijos pliūpsniai ir smalsumas
Didžiausias katalizatorius yra nauji projektai ir su jais ateinantis energijos pliūpsnis. Aš net fiziškai jaučiu, kaip keičiasi mano eisena, gerėja nuotaika, atsiranda daugiau energijos, kai pradedam kažką naujo, kažką didelio arba kažką netikėto, ar tai būtų akcija „Viso gero, Voldemortai“ ar „Legion of Boom“ ar žingsnis į naują Substack socialinį tinklą.
Ir smalsumas – aš jau palengva artėju prie penkiasdešimties, bet smalsumas – kas ten už posūkio – vis dar labai stiprus. O kas bus, kai padarysiu taip? O šitaip? O kiek pinigų surinksim? O kiek bus prenumeratorių? O kokia bus oponentų reakcija? O ar žmonės juoksis iš šito pokšto? Net Laisvės TV sukurta smalsumo pagrindu – o kas bus, jeigu mes padarysim šitaip?
Mes neretai neįvertinam, kiek daug mes galime padaryti, kai mus veda į priekį smalsumas, kai teisingai skamba Star Treko priesakas – To boldly go where no man has gone before! Kad ir labai lokalizuotas – Lietuvos ribose, bet vis tiek skamba teisingai.
Ir kartais man keista žiūrėti į daug jaunesnius už save, kurių akys jau prigeso, smalsumas išgaravo kartu su neperskaitytomis knygomis ir į darbą jie žiūri kaip į lažą Orvelo gyvulių ūkyje.
Klausimas: Ar jums vis dar smalsu, kas tą ar kitą dieną įvyks jūsų darbe?
9. Išmokau pakankamai dažnai pasakyti „ne“
Apie tai pakalbėsiu plačiau kitoje paskaitoje, bet aš jau išmokau beveik visada pasakyti „ne“, kai iš tikrųjų noriu pasakyti „ne“. Iš vienos pusės – dėl to, kad jaučiuosi pakankamai atidirbęs ten, kur mane kviesdavo, iš kitos pusės – kad pradėjau vertinti ir savo visuomeninį laiką kaip investiciją, kur ir aš turėčiau kažką gauti – kad ir tą patį energijos pliūpsnį ar smalsumą sužinoti kažką naujo.
Klausimas: Kiek dažnai sakote „ne“ ir kiek dažnai gailitės, kad nepasakėte?
10. Rūpinuosi savimi
Šitą palikau pabaigai, tačiau pagal svarbą jis turėtų būti pačiame viršuje – tavo gyvenimo laiko planavimo alfa ir omega. Smagu ir miela būti visiems reikalingu – Figaro šen, Figaro ten, Andriau mes be jūsų kaip be rankų, Andriau, čia tik jūs galite tai padaryti, Andriau, visi nubalsavome, kad jūs turite būti lektoriumi X universiteto Y fakulteto Karjeros dienose. Malonūs ir tie energijos pliūpsniai, bet neapsigaukime, tai vis dėlto yra lengvas narkotikas.
Nes kai laikrodis sustos, visi tie, kuriems buvai toks be proto reikalingas, išnyks kaip vėjo nupūsti ir jau Petras/Jonas/Rimantas bus nubalsuotas būti lektoriumi X universitete, o tu liksi galvoti, kodėl aš tada nepristabdžiau posūkyje.
Ir čia joks ne raketų mokslas, čia minimumas, kurį galime padaryti visi:
- Stabiliai valgyti. Tikrai nesu iš tų, kurie valgo taisyklingą, suderintą ir zen maistą, bet trys kartai per dieną turi būti, net jei vakarienė yra persirengimo kambaryje ant klibančio stalelio prieš filmavimą.
- Fizinis aktyvumas ir specialistai. Neįsivaizduoju, kaip sėslų protinį darbą dirbantis žmogus gali nedaryti bent vieno iš trijų dalykų: a) nesportuoti, b) nevaikščioti, c) nedirbti su kūno specialistais. „Po dvidešimt metų tavo kūnas tau padėkos, nes nereikės vežimėlio“ – pasakė man mano kineziterapeutas. Ir jis visiškai teisus.
- Maksimali metinė sveikatos apžiūra. Praėjo tie laikai, kai į gydytojus kreipdavomės, kai jau atveždavo greitoji su širdies smūgiu. Kiekvienas save gerbiantis ir į savo laiką investuojantis žmogus nepriklausomai nuo amžiaus privalo kartą per metus pasidaryti pačią išsamiausią sveikatos apžiūrą, gauti medikų rekomendacijas ir jų laikytis. Jeigu sakote – „oi, tikrai neturėsiu laiko eilėse poliklinikose stumdytis“, tai tada atraskite eilutę asmeninių finansų plane privačiai apžiūrai, kur sugaišite pusdienį ar dieną ir po to metus bus ramu.
Klausimas: Kada paskutinį kartą atlikote pilną savo sveikatos apžiūrą? Ir nesiteisinkite, kad „man tik 25 metai, kas su ta sveikata gali būti blogai?“
Ir paskutinis momentas, kuris galimai juokingas, bet iš tikrųjų tai nelabai:
11. Pamiršau, kada paskutinį kartą jaučiau rimtą pachmielą
Nesu abstinentas ir jau į vyno taurę, vieną kitą džintoniką ar gero viskio stiklą nespjaunu, bet su nerviniu drebuliu prisimenu buvusias situacijas, kai tų taurių/stiklų būdavo padauginama, ir kita diena būdavo tiesiog išmetama iš kalendoriaus kaip neįvykusi.
Dabar per jokį vakarėlį joks dėdė, kaimynas ar stalo komendantas man neįkiš ir neįpils daugiau negu aš žinau, kad noriu išgerti, kad kitą dieną būčiau žvalus ir darbingas. O jeigu ir įpils, tai man nėra jokio nepatogumo palikti neišgertą arba jeigu jau visai prispaudė – pridėti prie lūpų ir elegantiškai apsisukus išpilti.
Teko būti keliose kompanijose, kur rimti, už mane vyresni, daug pasiekę vyrukai kaip katinas pūslę varinėjo vieną ir tą pačią temą – kiek, kas, pas ką išgėrė, kaip jie jautėsi kitą dieną ir kaip buvo šakės, paskutinioji atėjus. Ir aš klausiau ir galvojau – ar aš čia laiko mašina grįžau į pirmą kursą, kur tikrai buvo didžiulis tokių pokalbių poreikis, ar jų gyvenimas yra toks tuščias, kad jie gali lengva ranka kas savaitę iš jo išmesti po dieną ar pusdienį velniop.
Klausimas: Turbūt jau patys suprantat, ko norėčiau paklausti.
Tiek šiandien tokioje improvizuotoje paskaitoje. Tikiuosi, kad kažkas buvo naudinga ir kad radę atsakymus į kai kuriuos klausimas, atrasite ir kažką naujo apie save.
Jūs skaitėte Andriaus Tapino įrašą iš autoriaus Substack platformos. Daugiau įdomių tekstų, pokalbių ir paskaitų rasite https://tapinas.substack.com/. Iki kitų įrašų!
Saldžios dienos linki Laisvės Knygų komanda