Imdami į rankas grožinę knygą paprastai suteršiame savo smegenis klausimu: kiek pasakojime tiesos? Užbėgdamas tokiam klausimui už akių noriu iškart atsakyti: šio pasakojimo nebūtų, jeigu ne žmonės, 2010-ųjų rudenį išsiuntę mane į Londoną – būtent jie toliaregiškai įžvelgė tokio tyrimo galimybę ir prasmę. Emigracija iš Lietuvos į JK tuo metu buvo pasiekusi piką ir jos pasekmes jautė abi Išvarymo pusės: Lietuva išgyveno tuštėjimą, tuo tarpu britai baisėjosi „laukinių žmonių“ iš Rytų Europos antplūdžiu, ir tas baisėjimasis galų gale išsiliejo į Brexitą.
Neturėčiau šiandien ką pasakoti arba pasakojimas būtų stipriai kitoks, jeigu ne tuometiniai Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje darbuotojai, taip dosniai dalinęsi su manimi emigrantų kontaktais, ir, aišku, patys Lietuvos emigrantai, su didžiausiu įtarumu atverdavę man savo namų duris, nelabai suvokdami, kas aš toks ir ko iš jų noriu, bet žodis po žodžio (taurė po taurės) galų gale atsiverdavę. Tam neretai prireikdavę visos nakties ir ne vieno Smirnoff vodkos butelio, todėl noriu visų pirma padėkoti savo jaunoms kepenims, atlaikiusioms šį maratoną. Visiems, kurių asmeninės istorijos nugulė į šį pasakojimą, ir tiems, kas mane su jais suvedė arba kurių dėka tą rudenį atsidūriau Londone, dėkosiu paskutinėje knygoje – asmeniškai ir kiekvienam. Išskyrus tuos, kurie dėl savo saugumo arba kitų priežasčių prašė jų tikrų vardų neatskleisti. Jiems anonimiškai dėkoju dabar.
O grįžtant prie klausimo, kiek šiame pasakojime tiesos – čia viskas yra tiesa. Ir kartu – niekas. Literatūrinis pasakojimas privalo būti intensyvesnis už realybę, todėl mano užduotis buvo sukoncentruoti išgirstas istorijas į vieną branduolinę jėgą ir rasti joms bendrą kryptį ir tikslą (net jeigu tas tikslas – beprasmis). Klausydamas tų žiaurių, dramatiškų, o kartais ir atvirai tragiškų istorijų, aš jų neįrašinėjau ir neužsirašinėjau, puikiai suvokdamas, kad vos tik išsitrauksiu diktofoną arba rašiklį, atsivėrimai tą pačią akimirką baigsis. Paryčiais grįžęs į išnuomotą kambarį Schoreditche užsirašydavau pokalbių nuotrupas, bet vėliau to užrašų sąsiuvinio taip niekada ir neatsiverčiau. Tiesiog vieną paskutiniųjų lapkričio dienų, kai mano ekspedicija į Londoną („ekspedicija į Londoną“ – šiandien skamba juokingai, tiesa?) ėjo į pabaigą, išėjau vakare parūkyti į savo ramų akligatvį ir staiga visos istorijos galvoje pradėjo formuotis į kažką nuoseklaus. Akyse lipdėsi būsimi personažai, sukonstruoti iš dviejų, trijų, o kartais šešių, septynių skirtingose Londono vietose sutiktų žmonių, įvykiai ir, svarbiausia – kryptis. Baigęs cigaretę prisidegiau antrą, trečią ir taip stovėjau prie savo laiptinės durų, bandydamas nepaleisti siužeto. Po trylikos mėnesių iš viso to gimė skandalingos šlovės sulaukęs spektaklis. Pirmiausia Lietuvoje, po to Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Rumunijoje… Visur manęs klausinėjo, kiek čia yra tiesos? Visada atsakydavau, kad tai yra tokia koncentruota literatūrinė tiesa. Tiesa-fikcija. Šiame pasakojime nėra nė vieno „gryno“ personažo, tai yra nurašyto nuo vieno realaus žmogaus, visi jie yra koliažai. Nė vienas iš man atsivėrusių žmonių nepatyrė tokios dramų koncentracijos, šios dramos yra suneštinės. Taigi pasakojimo siūlai sintetiniai, bet tai, kas jais susiūta – tiesa. Personažai fikciniai, bet jų mėsa ir kraujas – tikri.
Aišku, svarbiausias dalykas, be kurio ne tik nebūtų šio pasakojimo, bet ir jį išgyvenusių pasakotojų, buvo tas milžiniškas žmonijos tektoninis lūžis, įvykęs praeito amžiaus gale, kai viena plokštė, su maždaug trim šimtais milijonų žmonių, staiga ėmė slinkt ant kitos, laikančios arti milijardo – postsovietiniai, postkomunistiniai Rytai pradėjo važiuoti į Vakarus. Tada, 2010-ųjų rudenį, šis vaizdas dar nebuvo taip aiškiai išsikristalizavęs, istorijoms, kurių šiurpinančių detalių klausiausi atėjęs į emigrantų namus, buvo dešimt, penkiolika metų ir jos skambėjo šviežiai, o jomis besidalinantys žmonės iš apmaudo vis dar griežė dantim ir nevalingai gniaužė kumščius – iš sunkiai tramdomo keršto troškimo. Neretam jų atvažiavus į Londoną teko spręsti fizinio išgyvenimo klausimą. Tarp ekonominių emigrantų, apiplėštų vos atvykus į Angliją (likusių be cento kišenėje ir visų tapatybės dokumentų), buvo verslininkų, kurie bėgo į Londoną gelbėdamiesi nuo Lietuvos mafijos. Net ir pačių nusikaltėlių, kurių gyvybei iškilo pavojus – jie irgi bėgo į Londoną, o atbėgę pateko į kitų nusikaltėlių spąstus ir vos ne vos išgyveno, o kai kurie net ir žuvo.
Šiandien ta epocha jau yra praeitis. Nepasakysiu tiksliai, kada ji baigėsi, bet baigėsi – akivaizdžiai tą jaučiu. Todėl po trylikos metų nusprendęs perrašyti šį pasakojimą iš dramos į prozą (su dar daugiau personažų, įvykių ir detalių, kurių turėjau atsisakyti ribojamas pjesės žanro, tai yra ribotų žmogaus galimybių per vieną vakarą teatre suvirškinti tokį dramų kokteilį), stengiausi nepažeisti jo stuburo: tos bendros emigrantų jausenos, kurią tuo metu radau Londone. Visų pirma, savęs apgaudinėjimą, kad jų išvarymas laikinas: „Dar va šiek tiek uždirbsime, netausodami skaudančių kūnų, išsimiegodami traukiniuose, vežančiuose iš vieno darbo į kitą, ir tada tikrai grįšime.“ O aplink laksto jau anglakalbiai vaikai, kuriems Londonas tapo namais, ir tai yra akivaizdus inkaras – įrodymas, kad jie niekada nebegrįš. Nesuskaičiuojamą begalę kartų girdėjau vieną ir tą pačią svajonę apie idilišką senatvę prie Lietuvos ežero: „Nusipirksiu namuką, valtį ir žvejosiu, žvejosiu…“ Jeigu bent dešimtadalis šių svajonių būtų išsipildžiusios, Lietuvos ežerai šiandien būtų aplipę tais emigrantų namukais ir valtimis, o per jų meškeres nesimatytų dangaus. Kitus Londone laikė gėda – nors išvarymas ir nepateisino lūkesčių, grįžimas namo būtų reiškęs pasidavimą, todėl geriau likti ten ir puoselėti iliuziją, kad viskas tau susiklostė. Dar tas antrarūšybės jausmas ir bandymas jį kompensuoti, ieškant prastesnių už save. Nukritus sovietiniams pančiams, šiems žmonėms atsivėrė pasaulis, bet patys jie toli gražu dar nebuvo pasiruošę atsiverti pasauliui. Atsivežė su savim visas sovietmečio fobijas, kurios įvairiataučiame, įvairiarasiame Londone tik dar labiau išryškėjo, nes čia jie staiga atrado gyvus tų fobijų objektus: afrikiečius, indus, pakistaniečius, iš kurių dabar nuomojo kambarius, varžėsi su jais dėl darbo, trumpiau tariant, tapo kaimynais… Homoseksualumas, kuris jų sovietinėje vaikystėje buvo laikomas geriausiu atveju liga, reikalaujančia priverstinio psichiatrinio gydymo, blogiausiu – kriminaliniu nusikaltimu, už kurį grėsė kalėjimas, čia nevaržomai liejosi LGBT paradais, įtraukiančiais į savo pasiutusį šėlsmą visą Londoną ir jo turistus.
Sakau „jų“, nors turėčiau sakyti „mūsų“. Aš ir pats esu tos epochos produktas, triumfavęs, kai taip staiga atsivėrė pasaulis, bet priimti to pasaulio vertybes užtruko gerokai ilgiau. Niekada nebuvau emigravęs ir tokių dramų, kokias patyrė čia aprašyti herojai, man pavyko išvengti, bet tą laiką pažįstu gerai. Pažįstu jo žmones, tapusius naujos Europos klijais. Iš tiesų sprendimas parašyti šią knygą galutinai subrendo 2023-iųjų birželį Rumunijoje, kai po eilinės „Išvarymo“ spektaklio premjeros prie manęs ėmė rikiuotis jaunų rumunų eilė. Visų jų žinutė buvo maždaug ta pati: „Tai pasakojimas apie mūsų tėvus. Ir jis mus sukrėtė.“ Tą vakarą teatre supratau, kad nuo šiol tai jau yra Istorija, ir jeigu taip susiklostė, kad man teko garbė būti jos metraštininku, privalau šią misiją tęsti.
Vėl prasidėjo kelionės į Londoną. Ne tik susitikimai su anų laikų pašnekovais, bet ir paieškos naujų. Bandymai prasibrauti į pakistaniečių bendruomenę, kad išgirsčiau jų išvarymo patirtis ir kaip jie tada mus matė. Prisigalvojau keisčiausių užduočių, pavyzdžiui: nueiti pėsčiomis palei District metro linijos bėgius nuo Barkingo iki Big Beno – jaunas Benas šį kelią nuėjo per dieną, man gi, penkiasdešimtmečiui, prireikė dviejų. Arba suskaičiuoti į tunelį po Temzės dugnu vedančių laiptų pakopas – 99 iš Greenwicho pusės ir 87 iš Isle of Dogs. Apžiūrėti (iš visų pusių) legendinį „Les Misérables“ miuziklą: pirmiausia akimis Londono rikšų, laukiančių, kada iš ten pasipils publika, o po to jau pačiam tapti publika ir būti jų klientu. Tyrinėti prostitučių korteles ant telefonų būdelių (kokiu principu jos ten priklijuotos) – atsiradus mobiliems telefonams iš šio anuomet klestėjusio verslo liko tik apgailėtinos nuograužos. Pagrindines lokacijas: Barkingą, Upton Parką, Greenwichą, Soho, Bloomsbury, Richmondo, Viktorijos parkus ir Viktorijos Temzės krantinę, teko išvaikščioti po milimetrą, kai kur net ir pagyventi. Grįždavau nusivaręs nuo kojų, bet užtai laimingas kaip pėdas. Kol ši pirmoji knyga brausis į skaitytojų širdis, toliau klamposiu po Londoną, ieškodamas detalių jos tęsiniui. Nes čia aprašoma epocha gal ir baigėsi, bet Išvarymas yra amžinas. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kažkas atvyksta į Londoną, Paryžių, Niujorką, o nuo šiol ir į Vilnių, Kauną, Panevėžį, Telšius, kad pradėtų save iš naujo. Ir šis pasakojimas tėra mažas fragmentas, pritrauktas didinamuoju stiklu, apie tai, kas vyksta su šiais žmonėmis – sėsliai gyvenančiam žmogui dažniausiai nematomą mėsmalę.
Jūs skaitėte ištrauką iš Mariaus Ivaškevičiaus romano „Išvarymas. Londono adata“. Iki kitų įrašų!
Saldžios dienos linki Laisvės Knygų komanda