I skyrius. Lepanto mūšis
1571 metų spalio 7 diena
Pirmieji aušros spinduliai, prasibrukę per rūko draiskalus, skystu sidabru nudažė Jonijos jūros vandenį. Rūkas dar sukosi aplink lėtai judančių galerų korpusus, nors rytas vertė jį trauktis.
Ant vienos tokių galerų denio stovėjo popiežiaus laivyno admirolas Markantonijus Kolona, aukštas liesas vyras kaip pridera Romos didikui trumpai kirptais plaukais ir jau žilstelėjusia barzda. Jis stebėjo prie galeros artėjantį laivelį su dviem figūromis – jaunesniu vyru rytinėje šviesoje tviskančiais šarvais ir vyresniu, ilgą juodą sutaną vilkinčiu dvasininku.
Laivelis prisišvartavo, jūreiviai padėjo abiem užlipti ant denio.
– Garbė Jėzui Kristui, vyskupe de Haro, – mandagiai pasisveikino su šventiku Kolona, o jaunesniajam tik linktelėjo. Donas Chuanas Austras buvo viso Šventosios Lygos laivyno vadas, bet jie su Kolona šį rytą jau matėsi karo tarybos posėdyje, kur nutarė pulti netikėlius.
– Per amžius amen, mielasis Markantonijau, – atsiliepė vyskupas, palaikęs gerus ryšius su popiežiaus galerų admirolu,- ar jūsų „Kapitana“ pasiruošusi?
– Dar kelios minutės, – Kolona mostelėjo į apačią, kur vieni jūreiviai nuiminėjo nuo vergijoje laikytų galerų irkluotojų grandines, o kiti dalino trumpus kardus ir pažadus apie laisvę ir šlovę.
Netrukus „Kapitanos“ denyje išsirikiavo visa įgula – irkluotojai trynė grandinių nutarkuotus riešus, jūreiviai ir artileristai stovėjo greta, o Kolonos pašonėje – popiežiaus gvardiečiai, jo elitas – tylus, šarvuotas ir pasiruošęs kruvinai kovai.
Vyskupas iškėlė į viršų auksinį kryžių ir visi suklupo. Pamokslas buvo trumpas, de Haro laukė dar kelios didžiosios galeros ir galeasai. Vyskupas baigė rūsčiu priminimu, kad bailiams rojaus nematyti ir suteikė nuodėmių išrišimą. Tada į priekį žengė Chuanas Austras.
„Kapitanoje“ nuvilnijo šurmulys. Austras buvo mėgstamas tarp Šventosios Lygos aljanso karių, tačiau vis dėlto jis benkartas – nesantuokinis imperatoriaus Karolio V sūnus ir netikras Ispanijos karaliaus brolis, todėl popiežiaus kariauna į jį šnairavo kreivokai. Bet Austro žodžius „mes čia tam, kad užkariautume arba mirtume. O nemirtingumas mums garantuotas“, „Kapitana“ pasitiko valiavimais.
Laivyno vadas ir vyskupas perplaukė į kitą galerą – dešiniojo sparno admirolo Andrijos Dorijos flagmaną, o „Kapitanoje“ suskardėjo karininkų raginimai, įgula ėmė ruoštis mūšiui.
Kolonos vyrai pasižymėjo disciplina, todėl admirolas galėjo leisti sau minutei atsipalaiduoti. Jis perbraukė ranka per šarvus, ant kurių buvo iškaldintas Pijaus V kryžius su popiežiaus herbu ir užrašu „In hoc Signo Vinces“ – „Su šiuo ženklu nugalėsi“. Tai nebuvo tik šūkis, o viešas popiežiaus pavedimas. Admirolo ranka slystelėjo už šarvus dengiančios baltos, nors nuo jūros drėgmės susiraukšlėjusios apykaklės, ir išsitraukė nedidelį medalioną ant auksinės grandinės. Spragtelėjo dangteliu ir įsmeigė akis į graviūrą, vaizduojančią dvi moteris – vieną vyresnę, o kitą dar visai vaiką.
Prieš kelias savaites Kolona paliko jas namuose, nebūdamas tikras, ar mato paskutinį kartą.
– Jūsų žvalgai suklydo, didysis admirole, – kramtydamas lūpas sumurmėjo aštrių veido bruožų vyras su turbanu skubiai užlipęs ant osmanų laivyno flagmano denio. Turbanas klaidino – apranga išdavė jį esant europiečiu, korsaru, savo paslaugas siūlančiu tam, kas sumokės daugiausiai, – krikščionių galerų gerokai daugiau, jos plaukia plačiai, trimis grupėmis.
– Tai ką tu siūlai, Okijali?
– Atsitraukti gilyn į įlanką, ten siauriau, priešas netilps, turės manevruoti.
Didysis admirolas Ali Paša sužaibavo akimis.
– Atsitraukti? Ir pasakyti sultonui, kad jo laivynas atsitraukė pabrukęs uodegas. Niekada, pirate! – riktelėjo jis, – pasitiksime juos atvirame vandenyje ir sutraiškysime geležiniu kumščiu. Ir ne tam tave samdau, kad tokią gėdą man siūlytum. Eik, kairysis sparnas tavo!
Okijalis, slėpdamas apmaudą, žemai nusilenkė ir grįžo į savo galerą.
Artėjo lemiama akimirka. Šventoji lyga ir Osmanų sultono laivynas pagaliau susitiko išsiaiškinti, kas valdys Viduržemio jūros vandenis. Turkų laivai plaukė lydimi cimbolų, lumzdelių, būgnų ir gerklinių janyčarų šūksnių. Vėjyje plazdėjo laivyno pasididžiavimas – milžiniška žalia vėliava, ant kurios trisdešimt tūkstančių kartų auksu buvo išsiuvinėtas Alacho vardas.
Markantonijus Kolona nurodė saviškiams laikytis tylos, tik prislopintai dundantys būgnai palaikė irkluotojų ritmą. Gavusios admirolo ženklą galeros sumažino tempą ir į priekį išplaukė keturi galeasai, nerangios kaustytos tvirtovės it ežiai apsikaišiusios patrankomis.
Pamatę taikinį turkai neatlaikė pirmieji. Prapliupo arkebūzos, atsikrenkštė patrankos, bet atstumas buvo per didelis, nepadarę žalos sviediniai krito į vandenį.
Atstumas tarp priešų vis mažėjo, turkų šūviai tapo vis taiklesni, vienas itin sėkmingas sviedinys perskriejo galeasus ir į šipulius ištaškė vieną mažesniųjų admirolo Dorijos galerų.
– Ko mes laukiam? – sumurmėjo Kolonos adjutantas.
– Ramiai. Austras žino, ką daro, – atkirto admirolas.
Priekinius sultono laivus nuo keturių galeasų skyrė vos šimtas metrų, dar mažiau, priešai jau galėjo įžvelgti vieni kitų veidus.
– Dabar! – nurodė Austras. Šalia buvęs karys kiek turėdamas jėgų papūtė trimitą, bet ir be šito ženklo galeasų kapitonai puikiai žinojo, ką turi daryti.
Keturi Šventosios Lygos laivai kone vienu metu paleido salvę iš visų priekinių patrankų. Jos buvo didelės ir sunkios, galeasų kapitonai žinojo, jog apsisukti ir vytis priešo jie niekaip nespės, turi laiko tik tiek, kol įsibėgėjusios mažosios turkų galeros juos apiplauks, taikydamos į pagrindinį laivyną.
Ir tą laiką jie išnaudojo maksimaliai. Milžiniški sviediniai traiškė galeras it skiedras, nušluodami denį kaip rūpestinga šeimininkė nušluoja savo aslą. Panikos apimti turkų kapitonai mėgino atsakyti tuo pačiu, bet jų patrankos neprilygo Venecijos meistrų darbui. Į vieną osmanų laivyno patrankos salvę galeasai atsakydavo trimis.
Turkai galiausiai susilygino su plaukiojančiomis Venecijos tvirtovėmis, iš šonų pasipylė arkebūzų šūviai ir turkų kapitonai tikėjosi įveikę pirmąją kliūtį. Tačiau galeasai dar turėjo paskutinį kozirį. Nukrito šonus dengiančios medinės lentos ir iš abiejų šonų išlindo dar tuzinai patrankų.
Navigatoriai apdairiai sudėliojo keturis galeasus, kad jie nepataikytų vienas į kitą, ir dabar, sutelkę viską paskutiniam smūgiui, jie tiesiog sprogo.
Triukšmas, klyksmai, dūmai – viskas susimaišė. Putojančiame vandenyje vartaliojosi medis, metalas ir kruvini kūnai.
Keturi galeasai į šipulius ir jūros dugną paleido keliasdešimt turkų galerų. Bet ir galeasams mūšis buvo baigtas. Ištrūkęs iš mirtinų gniaužtų Ali Pašos laivynas, vedamas milžiniško flagmano „Sultana“, veržėsi pas priešą.
Dar vienas Austro ženklas ir ant jo „Karališkosios“ galeros išsiskleidė didžiulė vėliava su nukryžiuotu Kristumi. Vado pavyzdžiu pasekė ir kiti krikščionių laivai – sumirgėjo kryžiai ir mergelės Marijos atvaizdai.
– Kursas į flagmaną! – vairininkui nurodė Austras.
Čia pranašumas priklausė turkams. Kol Austro irkluotojai didino spartą, pagavusi palankų vėją „Sultana“ jau skriejo visu greičiu.
Kairiajame krašte korsaras Okijalis gudriu manevru mėgino atkirsti admirolo Dorijos galeras nuo pagrindinio laivyno, bet mūšio lemtis priklausė nuo flagmanų susidūrimo centre.
– Pasiruošt smūgiui! – sustugo Austras, įsitvėręs į medinį porankį.
Ali Pašos „Sultana“ trenkėsi į Austro „Karališkąją“ tokia jėga, kad turkų laivo smaigalys sutraiškė tris irkluotojų eiles ir įsibedė į ketvirtąją. Smūgis atplėšė Šventosios Lygos admirolą nuo porankio ir nušveitė jį ant žemės, bet į pagalbą suskubę adjutantai tuoj pat jį pakėlė ant kojų.
Nuskriejo abordažiniai kabliai, sušvilpė strėlės ir arkebūzų šūviai. Dar kelios akimirkos ir ant susikibusių laivų denių užvirė nuožmus mūšis. Kaukdami į priekį metėsi turkų janyčarai, juos pasitiko tylusis ispanų elitas – tercija. Alebardomis ginkluoti ispanai ramiai atlaikė pirmąjį smūgį, tačiau janyčarai turėjo pranašumą – skaičiumi ir laukiniu įtūžiu.
Ir tercija ėmė trauktis. Lėtai, žingsnis po žingsnio, nepanikuodama, bet prarasdama karius ir erdvę manevrui. Pajutę, jog priešas tuoj sulūš, janyčarai dar labiau įniršo. Jų rezervas puolė į mūšį nekreipdamas dėmesio į kritusius draugus, netgi atsispirdamas nuo perskeltų galvų. Dar šiek tiek ir tercija bus prispausta prie borto, prasidės žudynės.
Sidabriniais balsais suskambo trimitai lydimi šimtų šaukiančių balsų. Pamatęs į kokią bėdą pateko flagmanas, Markantonijus Kolona davė komandą apsukti “Kapitaną” ir įsibėgėjusi italo galera rėžėsi į įstrigusią „Sultaną“. Dabar jau į priekį metėsi Kolonos elitas – arkebūzomis nešini siciliečiai ir popiežiaus gvardiečiai.
Sulaukusi paramos atsigavo ir tercija. Ragindami vieni kitus jie ėmė stumti janyčarus atgal į „Sultaną“. Turkai nesiruošė pasiduoti, užvirus pragarui jie atlaikė pirmąją gvardiečių ataką ir nubloškė juos prie pabūklų. Slidinėdami ant krauju aptaškyto denio gvardiečiai vėl puolė į priekį, turkai vėl juos pasitiko iškeltų jataganų siena.
Lepanto mūšio nugalėtojas pakibo ant plauko.
Tačiau gudrusis Kolona turėjo paruošęs dar vieną staigmeną: trečiąją puolimo bangą. Kartu su išvargusiais gvardiečiais į ataką šoko dar vakarą prie galerų grandinėmis prirakinti, o dabar ginklus ir geresnio gyvenimo pažadus gavę vergai.
Turkai iš abiejų pusių buvo prispausti prie centrinio denio, kur lanką pastvėręs Ali Paša laidė strėles taip greitai kaip leido rankos. Iš galo sukriokė arkebūzos ir švino kulka pataikė turkų admirolui į veidą. Jis išmetė lanką, susverdėjo ir persivertęs per denio atbrailą krito žemyn.
Siciliečių, gvardiečių ir vergų banga nubloškė paskutiniuosius „Sultanos“ janyčarus. Vienas vergas, pametęs galvą nuo žudynių įkarščio, atsidūręs prie sukniubusio Ali Pašos vikriu judesiu nukirto jam galvą, pamovė ant ieties ir nešinas trofėjumi grįžo į „Kapitaną“.
Tai buvo pabaiga. Kautynės sparnuose dar vyko, Okijalis aptalžė Doriją ir sėkmingai atsitraukė, tačiau žuvus Ali Pašai mūšio baigtis buvo aiški.
Turkai patyrė žiaurų pralaimėjimą, Lygai atiteko ir niekada mūšyje neprarasta didžioji vėliava su tūkstančiais Alacho vardų. Vyskupui de Haro laiminant visi suklupo padėkos mišioms, o greičiausi laivai jau skubėjo į žemyną pranešti apie didžiąją pergalę ir paskirti ją švenčiausiajai Mergelei Marijai.
Po keliolikos dienų uždusęs žygūnas pralėkė Caravaggio miestelio gatvėmis nešdamas žinią į Kolonų rūmus. Iš namų išbėgę miestiečiai kuždėjosi tarpusavyje ir laukė naujienų. Ėmė gausti varpai ir Caravaggio užplūdo euforija.
– Pergalė! Pergalė! Sinjoras Kolona gyvas, sveikas ir keliauja pas popiežių!
Kitą dieną džiūgaujanti minia žygiavo citrinmedžiais apsodinta alėja į Mergelės Marijos šventovę, kur vyko du svarbūs dalykai – padėkos mišios ir krikštynos.
Šventovės rektorius Liudovikas Vidonis pamokslo metu dar kartą priminė apie stebuklą prieš pusantro šimto metų, kai čia žmonėms pasirodė mergelė Marija.
– Toks pat stebuklas nutiko ir tolimoje jūroje, – pakiliu balsu dundėjo jis,- mūsų šlovingiems kariams prieš akis stojo švenčiausioji mergelė, ji laimino jų ginklus, suteikė narsos ir vedė į pergalę prieš netikėlius.
Baigęs mišias rektorius mostu pakvietė prieiti į baltą maršką susuptą kūdikį laikančius tėvus. Už jų stovėjo naujagimio seneliai ir jaunutė ponia Kostanca Kolona, šeimos globėja ir Lepanto mūšio didvyrio dukra, dabar jau ponia Sforza, mėtanti neramius žvilgsnius į už rankos ją laikantį gerokai vyresnį vyrą Frančeską Sforzą.
– Fermo ir Liucija Merisiai, aš laiminu jūsų sąjungą ir Dievo valia gimusį kūdikį. Kokį vardą suteiksite jam?
– Berniukas gimė per švento Mykolo dieną, prieš pat didžiąją pergalę, – skardus, bet šiek tiek virpantis Fermo balsas aidėjo visoje šventovėje, – todėl suteikiu jam Mikelandželo vardą, tegu šis vardas atneša jam pergales ir šlovę Merisių pavardei ir mūsų Caravaggio miestui.
– Tebūnie taip, – sutiko rektorius Vidonis, paimdamas į rankas kūdikį, – būk pakrikštytas, Mikelandželai Merisi iš Caravaggio miesto.
ANDRIAUS KOMENTARAS
Taigi pradedu savo trečiąją knygą apie meną, kuri vėl bus kitokia – skirta tik vienam dailininkui ir bus sudaryta iš dviejų dalių – dokumentinės prozos romano apie Caravaggio gyvenimą ir jo paveikslų analizės. Kaip tai atrodys popieriniame variante kol kas dar nežinau – galbūt dvi atskiros knygos, galbūt viena labai didelė – kai prieisim šitą tiltą, tada ir spręsim.
Kol kas pirmieji skyriai ir čia jokiais paveikslais nekvepia – dar labai ankstyvas metas, iki „Berniuko, lupančio vaisius“, kuris bus pardavinėjamas Romos gatvėse, dar praeis 20 metų.
Įžanga į romaną pasirinkau Lepanto mūšį. Jis svarbus tiek istoriškai – jeigu Šventoji Lyga būtų patyrusi pralaimėjimą, Viduržemio jūrą būtų kontroliavę turkai ir mes matytume visai kitokį XVI amžiaus pabaigos Europos paveikslą. Kitas dalykas – admirolas Markantonijus Kolona buvo istorinė figūra, Lepanto didvyris ir Kostancos Kolonos tėvas.
Kostanca Kolona užims labai svarbią vietą Caravaggio gyvenime, jų likimai bus susieti, todėl ji ir pasirodo pirmajame skyriuje.
Aišku, dar reikės įprasti, kad Caravaggio bus vadinamas ir tikruoju savo vardu bei pavarde – Mikelandželas Merisis.
Apskritai, nors Merisiai ir nebuvo kilmingi, bet jų šeima buvo artima Kolonoms. Mikelandželo Merisio senelis Sforzų vardu rinko pinigus iš jų nuomininkų, tėvas Fermo Milane galėjo būti Sforzų pastatų architektas ar tiesiog akmentašys ir statybininkas, dokumentai labai neaiškūs, o mamos Liucijos sesuo Margarita daug metų gyvens pas Kostancą ir bus jos vaikų žindyvė.
Turbūt tiek trumpai ir einu rašyti antrojo skyriaus, kuriame susipažinsime su viena įspūdingiausių to meto Milano politinių figūrų ir didžiuliu maru, nusiaubusių tas vietas.